Neįgaliųjų gyvenimas, kuris ją labai domina, Vitai neatrodo Latvijoje lengvas: tokios organizacijos, kuri atitiktų Zarasų krašto ŽSNS – JI TIKRAI NEĮSIVAIZDAVUSI. Latvijoje prie bažnyčių susikūrusios įvairios organizacijos, besirūpinančiomis asmenimis, kuriems yra sunkiau adaptuotis visuomenėje, dalina įvairią labdarą (drabužius, avalynę, netgi atveža į bažnyčią). Tokiai organizacijai priklauso ir Vita. Ji irgi prisideda prie šios bažnyčios darbų – administruoja internetinį puslapį, talpina informaciją, kurios pagrindinis tikslas – evangelizacija. Vasarą žmonėms (nuo 18 metų) organizuojamos stovyklos, kuriose vyksta įvairios paskaitos apie sveikatą, sveiką gyvenseną. Savanorė mielai padeda ieškoti rėmėjų šiems projektams įgyvendinti.

Vitos tėvų reakcija buvo labai neigiama – įtikinti, kad leistų dukrą išvažiuoti savanoriauti – reikėjo mėnesio. Tačiau matydama, kad dukra dega užsispyrimu ir noru, pagaliau mama ištarė: „Tegu važiuoja“. Jau tada nusileido ir Tėvas.

Namų ji pasiilgstanti, tačiau labiausiai – savo šuniuko Bembio. Trūksta ir bendravimo su seserimis, tačiau šilta bendrystė su lankančiais šią ŽSNS, darbuotojais, savanorėmis – jai suteikia ne tik atgaivos, bet ir daugiau pasitikėjimo savimi.

Savanoriavimas jai davė labai daug naudos: Vita ne tik susipažino su naujais draugais, tačiau projekto koordinatoriai jai skyrė ir naująjį vežimėlį (senasis buvo itin nepatogus), ji pagilino rusų kalbos žinias (atvažiavusi čia ji kalbėjo tik latviškai: Patricijai tekdavo viską išversti), įgijo įvairiausių įgūdžių, patyrė neįkainojamų įspūdžių…. Ech, visko juk nesuminėsi… Todėl mergina nori, kad šis projektas dar ilgai nepasibaigtų – Vitai patinka čia viskas: ji sužavėta Zarasų krašto Žmonių su negalia sąjunga, jos darbu ir visu kolektyvu. Su baltu pavydu ji šneka apie tai – nes nėra girdėjusi, kad Latvijoje būtų organizacija, kuri taip rūpintųsi neįgaliaisiais, jų šeimos nariais. Be to, mergina teigia, jog niekada neturėjusi tokių gyvenimo sąlygų – puikios, neįgaliojo poreikiams pritaikytos lovos. Sužinojusi, kad tokiomis lovomis yra aprūpinti Zarasų rajono neįgalieji, mergina sakė, nežinanti, kad jų šalyje būtų kažkas panašaus. Ji Latvijoje galėtų gauti nebent nuolaidą lovai įsigyti – tačiau ir su nuolaida jos kaina būtų neįkandama. Čia tiek daug erdvės, tiek daug naujų galimybių ir idėjų.

Paklausus, o kas jai čia patiko labiausiai, ji net nedvejodama ištaria – Olga (Olga Ludziš – Zarasų krašto Žmonių su negalia sąjungos vadovė) ir negailėdama beria argumentuotus komplimentus: ji -kaip mama: nes padarė daugiau negu tikroji mama, ji – angelas sargas, visur ir visada globoja, saugo, padeda.. Vita supranta, kad jai visada truks Olgos – jos draugiškų ir motininškų patarimų, pamokymų, širdies šilumos. Tačiau projektas dar nesibaigė, ir apie tai galvoti dar anksti.

Apie Olgos Ludziš rūpestį ir gerumą labai daug kalbėjo visos savanorės…. Jos taip pat minėjo visus darbuotojus: juos visada puikiai suprantanti Sandra, energinga ir labai miela Jurga… (galėčiau prirašyti dar tiek pat ..)…

Nepajutome, kaip sutemo – mano laiko atsargos lyg ir išseko, o keksiukų lėkštėje sumažėjo… Atsisveikinti visškai nesinorėjo – kalba lengvai mezgėsi, atrodė, lyg būčiau seniausiai su jomis pažįstama: buvo jauku ir miela… Nuo tos širdžių šilumos jaučiausi tikrai patekusi į Gerumo salą: čia tiek daug šviesos, kantrybės, supratimo, pakantumo ir meilės…. Čia idealiai tiko viena mano mėgstamiausių citatų: „Gerumas – kalba, kuria gali kalbėti nebyliai ir kurią girdi kurtieji“ (P. Bovi). Šiandien aš įsitikinau, kad Gerumas – tarptautinė kalba, kurią širdimi supranta įvairių tautybių, įvairių negalių prislėgti, įvairias religijas išpažįstantys žmonės (nepaminėjau, kad visos trys savanorės yra skirtingo tikėjimo), tačiau, anot Patricijos, tai tikrai netrukdo, o vienija.

Giedrė MIČIŪNIENĖ, Zarasai

Nuotraukose: Savanorės – Lietuvoje (iš jų asmeninių archyvų)