Mokymai – „Mūsų požiūris į neįgalumą – visuomenės kanarėlė anglies kasykloje“ – Dauno sindromui pažinti

sanna (1)

Lietuvos žmonių su negalia sąjunga surengė net trejus mokymus – „Mūsų požiūris į neįgalumą – visuomenės kanarėlė anglies kasykloje“ – Dauno sindromui pažinti. Norinčiųjų juose dalyvauti buvo tiek daug, kad mūsų zoom‘as, galintis prijungti 100 dalyvių, niekaip negalėjo patenkinti visų dalyvių poreikių. Todėl iš pradžių surengėme antrus, o po to ir trečiusmokymus.

Mokymų sėkmė – lektorė Sanna Karosas, LCC tarptautinio universiteto dėstytoja, mokanti retorikos ir komunikacijos, akademinio rašymo bei įvado į literatūrą. Už lietuvio ištekėjusi švedė persikėlė į Lietuvą ir čia įleido šaknis. Sanna pasakoja, kad prieš keliolika metų jos dažnai klausdavo, kodėl jų šeima neišvyksta į Švediją, nes tuo metu užsienietis, ypatingai iš turtingos Vakarų ar Šiaurės Europos šalies, gyvenantis Lietuvoje, keldavo nuostabą.

Kaip Sanna tapo lektore, pasakojančią apie Dauno sindromą? Lektore, kurios pasakojimas užburia nuoširdumu, paprastumu, o tuo pačiu metu ir ekspertinėmis žiniomis? Ketvirtas Karosų šeimos vaikas, pagrandukėIva gimė turėdama trisomiją (tris chromosomas vietoje dviejų), o tai reiškė Dauno sindromą. Nuo senų laikų Švedijoje tokie vaikai mokosi bendrose mokyklose (žinoma, jų programa skiriasi nuo standartinės švietimo programos), dirba, o be to, geros Sannos draugės jaunesnė sesutė turi Dauno sindromą. Sannanuo mažų dienų mylėjo draugės sesutę ir dabar džiaugiasi, kad ji gyvena atskirai nuo tėvų bendro gyvenimo namuose kartu su keletu kitų žmonių, turinčių panašių problemų, o jiems padeda socialinis darbuotojas. Todėl dukrytė su Dauno sindromu Sannos neišgąsdino, dar daugiau, Karosų šeima priėmė pas save dar vieną tėvų paliktą berniuką su Dauno sindromu. Šiuo metu vyksta įvaikinimo procesas.

Žmonės su Dauno sindromu dažnai šypsosi, yra draugiški ir geranoriški, mėgsta bendrauti. Todėl Lietuvoje juos vadina saulytėmis. Ir Sanna yra Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijos koordinatorė Klaipėdos regionui. Būdama kitatautė, kuriai lietuviškai kalbėti kur kas sunkiau, nei gimusiems mūsų šalyje, būtent Sanna su savo dukrele Iva važinėja po mokyklas ir įvairias kitas įstaigas, pasakodama apie šį sindromą ir supažindindama su jį turinčių žmonių galimybėmis. „Taip aš ruošiu būsimus darbdavius, kurie įdarbins mano vaikus“, – sako Sanna.

O kas vis tik ta kanarėlė ir kokios dar anglių kasyklos? XIX a. pasiūlius mokslininkams į anglių kasyklas būdavo atnešami narveliai su kanarėlėmis. Šie paukšteliai anksti sureaguoja į oro toksiškumo pasikeitimus ir taip gali apsaugoti kasyklų darbuotojus nuo mirtino apsinuodijimo. Mirdamos kanarėlės parodo, kad aplinka netinkama ir žmonėms.

Būdami žymiai didesni, jie daug ilgiau gali ištverti apsinuodijimą kasyklose susidarančiu anglies monoksidu – bespalvėmis, bekvapėmis, beskonėmis, degiomis ir labai toksiškomis dujomis. Taip pat ir visuomenės požiūris į negalią – jei visuomenė supranta, kad reikia pasirūpinti pačiais silpniausiais savo nariais – ji sveika. Jei neįgaliųjų situacija bloga, reiškia, serga ir visuomenė.

Visi trys Sannos mokymaisulaukė nuoširdžių padėkų, daugelis dalyvių paminėjo, kad pirmą kartą girdi tokį pristatymą ir dėkojo Sannai už pasidalijimą asmenine patirtimi.

LZNS - post author

Mums labai svarbu pasiūlyti neįgaliesiems daugiau galimybių, kad jie galėtų pasinaudoti visomis savo teisėmis ir visapusiškai dalyvautų visuomenės gyvenime.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published