Pasitelkus „savitarpio jėgą“ galima išsiaiškinti kolektyvią viziją, tačiau norint ją paversti realybe beveik visada atsiranda didelė praraja. Tai ypač aktualu didelėms socialinėms vizijoms, nes mes turime nusistovėjusius įpročius ir įsivaizdavimus, kaip turi vykti procesai.

Vienintelis būdas užpildyti tą prarają yra atgalinis ryšys. Šis ryšys privalo būti abipusis – negali duoti atgalinio ryšio, jei kitas žmogus tam nėra pasiruošęs. Dėl to „savitarpio jėgą“ aš taip pat vadinu „pažeidžiama jėga“, tai reiškia, turėti galią, bet išlikti pažeidžiamam, kad galėtum nuoširdžiai išgirsti kitų atgalinį ryšį.

Kalbate apie „transformaciją“, „virsmą“. Kas tai yra?

Tai vienas paslaptingiausių dalykų gyvenime. Mes norime viską paaiškinti moksliškai, bet kai šnekame apie virsmą, nėra taip lengva. Virsmas yra vienu metu ir natūralus, in antgamtiškas. Geriausias pavyzdys yra vaiko gimimas – tai natūralu, bet kiekviena tai patyrusi moteris sutiks, kad tai antgamtiška. Kita svarbi transformacija yra mirtis.

Socialiniai mokslininkai dabar dažniausiai tyrinėja virsmus, kuriuos mes patiriame kasdieniniame gyvenime. Apie tokius virsmus vaiko gyvenime kalba mokslininko Piaget teorijos. Pavyzdžiui, tam tikrame amžiuje vaikai nesupranta, kad perpylus vandenį iš siauros aukštos talpos į platesnę ir žemesnę, vandens yra tiek pat. Tik po kelerių metų vaikai ima suprasti, kad vandens tūris yra tas pats, ir matematikos mokslai čia niekuo dėti.

Mes galvojame, kad tokio dalyko kaip suaugusių žmonių raida išvis nėra. Bet mano ir kitų mokslininkų teorijos teigia, kad po 21 metų amžiaus egzistuoja mažiausiai penki galimi vystymosi virsmai, kurie padeda žmogui suprasti „savitarpio jėgą“. Lygiai taip pat ir organizacijos gali išgyventi vystymosi virsmus, bet kol kas tik labai retos organizacijos sugeba išlipti iš pradinio biurokratijos etapo.

O ar visada įmanoma pasiekti abipusį susitarimą? Ar yra atvejų, kai „vienpusė jėga“ yra geriau? Pavyzdžiui, kai kalbame apie žmonių teises.

Manau, kad reikia kiek įmanoma dažniau siekti „savitarpio jėgos“, bet taip, žinoma, yra situacijų, kai nėra laiko ir reikia priimti greitą sprendimą. Mano asmeninė, didžiausia klaida gyvenime buvo, kai didelėje organizacijoje, kuri neseniai buvo sukūrusi savo struktūrą, atėję nauji žmonė pradėjo šią tvarką pulti. Vietoj to, kad aš, kaip vadovas, apginčiau naują visų sukurtą struktūrą, leidau balsuoti. Kad ir kaip bebūtų keista, žmonės balsavo prieš esamą struktūrą. Po laiko supratau, kad buvau per daug demokratiškas, turėjau ginti mūsų dar neseniai suformuotas vertybes. Po balsavimo žmonės klausė savęs, kodėl taip įvyko, ir nusprendė, kad čia mano kaltė.

Ar virsmai įmanomi be iššūkių ir stresų?

Man labai gaila pasakyti, bet bijau, kad ne. Mano gyvenime buvo atvejų, kai mano paties ar kitų virsmai buvo džiugūs, kai situacijos pamatomos kitaip, atsiveria naujos pasaulio suvokimo perspektyvos. Bet dažniausiai yra sunkiau. Pokytis, kuris mane džiugina, gali gąsdinti mano šeimos narius ar mano organizacijos žmones. Nes virsmas nėra įmanomas be įpročių keitimo, o keičiamos praktikos paveikia visus aplink.

Kaip vadovauti pasitikinti ir nesekant, jei praktika rodo, kad siekiant rezultatų reikia kontroliuoti?

Svarbu sukurti atgalinio ryšio kultūrą, kuri parodytų, kada ir kas neveikia. Kad tie, kurie vykdo užduotis, jaustų nuolatinį ryšį su vadovu. Papasakosiu vieną pavyzdį, kurį taikiau savo dėstomame kurse. 300 studentų grupėje leidau studentams vertinti vienas kito darbus. Kiekvienoje grupėje buvo asistentai, kurie jau prieš tai dalyvavo tokioje programoje.

Stebėjusieji procesą man perdavė, kad kai kurios grupės iš tiesų nevertino vieni kitų, o tiesiog sukurdavo balus. Iš pradžių buvau labai prislėgtas, maniau, kad šitos idėjos neveikia. Tada supykau, nes tiek daug studentų išdavė ne tik mano pasitikėjimą, bet ir save, kitus. Vakare nusprendžiau nepriimti nė vieno balo ir nutraukti kursą, nors dar buvo likusios dvi savaitės.

Baigiamojo susitikimo metu aš pasakiau savo nuomonę, mes pasikalbėjom, ir jie vėl iš naujo, savu noru išsiskirstė į grupes. Šį kartą jie iš tiesų vienas kitą įvertino… Nėra lengva siekti „savitarpio jėgos“, bet tai sukuria realesnį virsmą nei vienpusis nusprendimas.

Kaip per trumpą laiką įtraukti visą grupę būti lyderiais?

Neturiu greito atsakymo, bet pabandysiu improvizuoti. Pagrindinis dalykas – suprasti, kiek laiko turi, kad galėtum įtilpti į laiko rėmus. Svarbu pasidalinti su grupe, kiek laiko yra, ir aiškiai išdėstyti, kiek problemų reikia išspręsti. Vienas metodas – pirmiausia leisti balsuoti ir pamatyti nuomonių įvairovę, o tik po to diskutuoti. Tada jau nemažai žinoma prieš pradedant diskutuoti. Noriu pabrėžti, kad nesu šalininkas sprendimų, kuriems pritariama vieningai, nes tai užtrunka labai ilgai. Aš labiau mėgtu „kolektyvinį tyrinėjimą“ – pasiūlyti sprendimą grupei po balsavimo ir išgirsti, ar yra kitų nuomonių, prieštaravimų.

Mūsų seminaro tema – iš institucijos į bendruomenę. Kaip tai padaryti?