Dokumentinis filmas „Dviese“

68663 (2)

Kokia buvo pačių neįgaliųjų ir jų artimųjų reakcija į idėją kurti filmą apie juos?

Mes susidūrėme su tokia situacija, kad žmonės jaukiai jaučiasi neįgaliųjų centre ir galbūt nėra pratę, kad jais kažkas stipriai domėtųsi. Jie žiūri televizorių, jie supranta, kad kažkokie kiti žmonės yra filmuojami, bet niekada negalvojo, kad patys gali atsidurti ekrane. Mums teko tą barjerą įveikti, visiems kartu įkalbėti, kad jie iš tikrųjų yra įdomūs, kad neužsisklęstų, kad atsivertų. Tiek Martynas, tiek Mindaugas yra labai pozityvūs žmonės, tad į tai jie žiūrėjo kaip į didžiulį nuotykį, jie norėjo dalyvauti, norėjo būti su žmonėmis. Jie iš tikrųjų į viską žiūri labai džiugiai – jiems smagu būti viso pasaulio dalimi ir kinas jiems leido tai padaryti. Kai tik pristačiau jiems šią temą, Martynas iš karto buvo labai laimingas, nes jam smagu daryti tai, ką daro visi. O neįgalieji tai labai retai gali daryti. Jų reakcija buvo labai pozityvi, nes tie žmonės – tiek aplinkiniai, tiek mano šeima – turi ką papasakoti.

Neringa, kaip jautėtės filmuodama savo šeimą?

Filmuoti kitus žmones yra galbūt paprasčiau negu savo šeimą. Man teko kalbėtis su ja apie tai, ką aš noriu padaryti. Tą istoriją mes suplanavome iš anksto, aš ją brandinau labai daug metų ir žinojau, kad noriu papasakoti dviejų draugų gyvenimo istoriją, kurie savo draugystę kuria neįgaliųjų centre. Kai susirinko visi žmonės, surinkome biudžetą, įvyko labai daug neeilinių įvykių: Martyno mamai, mano tetai, buvo diagnozuotas vėžys, o Mindaugo tėtis buvo išvežtas širdies operacijai po kurios buvo neaišku, ar jis pabus. Tai buvo be galo jautrios situacijos ir žmonės, kurie dirba su jomis, tikrai žino, kaip tai yra sudėtinga.

Ar tokiomis aplinkybėmis nebuvo kilusi mintis nutraukti šios juostos filmavimą?

Kaip tik ne, nes dokumentika yra gyvenimas, o gyvenimas yra toks, koks jis yra: vieniems gražus, kitiems negražus, vieniems toks, koks duotas. Tai nepaprasti įvykiai, kurie įvyko Martyno ir Mindaugo gyvenime. Tuo atveju buvo labai sunku priimti tą sprendimą, bet vis dėl to filmas buvo apie Martyną ir Mindaugą ir apie juos supančius žmones. Taigi, jeigu taip nutiko, vadinasi, ši istorija yra tokia ir ne kitokia. Buvo be galo sunku, nes mes važiavome filmuoti į ligoninę, ten filmavome mano tetą, Mindaugo tėtį. Mes nežinojome, kaip viskas baigsis, bet dokumentika yra gyvenimas – ten, kur kiti žmonės atsitraukia, režisierius turi likti.

Kiek truko dokumentinės juostos „Dviese“ filmavimas, kada buvo subrandinta jos idėja?

Didysis pasiruošimas, biudžeto ieškojimas ir visa kita truko galbūt kokius metus, bet tikrasis filmavimas vyko 2012 metais ir užtruko apie penkias savaites. Bet prieš tai aš važiavau fotografuoti, bendrauti, reikėjo atsiklausti tėvų. Buvo labai svarbu su kameromis būti neįgaliųjų bendruomenėje, kad mes pritaptumėme prie žmonių, kad visi jaukiai jaustųsi. Tai yra labai mažytė, intymi aplinka ir žmonės yra pripratę prie visų faktorių, kurie ten vyksta kiekvieną dieną. Mes norėjome, kad viskas vyktų kuo paprasčiau, kuo natūraliau, kad niekas bendruomenėje nesijaustų nemaloniai. Bendravimas su neįgaliaisiais yra be galo šiltas ir malonus, tačiau šiek tiek subtilesnis.

Kaip susibūrė pati filmavimo komanda, su kuria dirbote?

Filmas sutraukė pačius nuostabiausius žmones iš skirtingų pasaulio šalių – Lietuvos, Anglijos, Amerikos. Prisijungė mano geras draugas Arnoldas Alubauskas. Susipažinome Los Andžele, nors, pasirodo, Vilniuje gyvenome per du namus toje pačioje gatvėje. Į Lietuvą kurti atvedė ilgesys gimtajam kraštui. Kaip ir minėjau, tą temą aš brandinau labai ilgai, todėl man buvo reikalingi žmonės, kuriais galėčiau pasitikėti, kurie supranta, kas tai per tema, kurie supranta mano mintį. Situacija buvo įdomi, nes Arnas jau atėjo į projektą, kai projekto tikslai jau buvo aiškūs. Buvau labai laiminga, kad Arnui buvo įdomu. Jis taip pat turi kūrybišką požiūrį į meną ir tas jo meniškas indėlis buvo labai didelis – sudėjome visas savo žinias, pasaulio pajautimą ir pavyko visas šis projektas. Kalbėta buvo ir su kitais žmonėmis, bet ne visi suprato, ne visi galėjo pajausti, o čia reikėjo tikro subtilaus pajautimo. Taip pat iš šalies atėjo labai įdomių žmonių – amerikietis kompozitorius, kuris mums tiesiog padovanojo savo muziką, lietuvis kompozitorius, gyvenantis Anglijoje, gausi britų komanda.

Kokio supratimo ir požiūrio į šią temą reikėjo kūrybinei komandai, kad ji galėtų dirbti su šia Jūsų idėja?

Nesinorėjo šio filmo padaryti tokio, kad visi sėdėtų ir liūdėtų, nors ir pats filmas, ir jų gyvenimas tikrai nėra lengvas. Buvo labai svarbu parodyti, kad neįgalieji būna ne tik liūdni bei savo gyvenimu besiskundžiantys, bet ir kartu su jais gali būti labai linksma. Ir tie žmonės, kurie buvo su mumis komandoje, suprato, kad tas gyvenimas yra toks, koks yra – jo neišgalvosi. Tiek Arnas, tiek aš norėjome parodyti, kad tas gyvenimas yra labai įvairus ir įdomus. Neįgalieji stengiasi gyventi pilnavertį gyvenimą ir pamato daug daugiau negu, tarkime, neįgalieji prieš dvidešimt metų. Ta komanda, su kuria dirbome, tai suprato ir po truputį pradėjome jausti, kad šis projektas yra labai šiltas. Dokumentikas kažkuria prasme turi būti ir labai matomas, ir kažkuria prasme absoliučiai nematomas. Tai tikriausiai mūsų komanda tokia ir buvo.

Puslapiai 1 2 3 4

LZNS - post author

Mums labai svarbu pasiūlyti neįgaliesiems daugiau galimybių, kad jie galėtų pasinaudoti visomis savo teisėmis ir visapusiškai dalyvautų visuomenės gyvenime.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published