Dokumentinis filmas „Dviese“

68663 (2)

Pokalbis su Neringa Medutyte: „Buvo labai svarbu parodyti, kad neįgalieji būna ne tik liūdni bei savo gyvenimu besiskundžiantys, bet ir kartu su jais gali būti labai linksma“. Straipsnio autorė: Kristina Palšytė.

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu Vilniuje:

Sk 2014-03-23 12:15 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 10 salė (Seansas nemokamas. Dalyvauja filmo kūrybinė grupė ir herojai) Kt 2014-03-27 16:30 — Vilnius – k.c. „Pasaka”, mažoji salė

Su Neringa Medutyte pokalbiui susitikome neįprastomis aplinkybėmis – skirtingose kompiuterio ekrano pusėse. Neringa šiuo metu gyvena Londone, ten Didžiosios Britanijos nacionalinėje kino ir televizijos mokykloje ką tik baigė dokumentinio kino režisūros magistrantūrą, o Lietuvoje ilgą laiką dirbo žurnaliste, pernai parašė verslininko Ilja Laurs bestseleriu tapusią knygą „Verslas naujai“. Tą vakarą su Neringa susitikome pasikalbėti apie naują jos ir Arnoldo Alubausko dokumentinį filmą „Dviese“ (angl. „Twogether“), kurį jau greitai pamatysime šių metų „Kino pavasario“ programos „Lietuvių filmai. Premjeros“ metu. Taip pat šis filmas visai neseniai buvo nominuotas „Royal Wales Student Television Awards“, pateko į garsųjį Šefildo dokumentinių filmų festivalį, dalyvavo Portabello kino filmų festivalyje. Jau įvykus kelioms dokumentinio filmo „Dviese“ filmo peržiūroms užsienio šalyse, filmo režisieriai – Neringa Medutytė ir Arnoldas Alubauskas – skuba parodyti jį Lietuvai. Režisierės žodžiais, skubama jį parodyti ten, kur gyvena patys filmo personažai, kad žmonės pamatytų, apsižvalgytų, kad aplink juos yra neįgaliųjų žmonių. Iš to, ką jau teko girdėti apie filmą „Dviese“ žiniasklaidoje, suprantu, kad Neringai Medutytei jis ypatingas, todėl skubu sužinoti – kodėl?

Nelengva pradėti kalbėti šia tema: Lietuvos visuomenėje vis dar labai jautriai ir nedrąsiai kalbama apie neįgaliuosius. Kodėl pasirinkote būtent šią temą?

Kitos šalyse, tokiose kaip Anglija, Amerika ar Skandinavijos šalys, yra daug paprastesnis požiūris į neįgaliuosius – jiems tai nebėra tokia neatrasta tema. Tačiau Lietuvoje neįgalieji žmonės iš tikrųjų dar gyvena už tam tikros socialinės ribos: kad ir kaip besistengtų socialiniai darbuotojai, tėvai, artimieji, jie dar tik po truputį atranda savo vietą visuomenėje. Kadangi Martynas (vienas iš dviejų Dauno sindromu sergančių personažų filme – aut. past.) yra mano pusbrolis, aš visą gyvenimą mačiau, kaip atrodo negalia. Pati esu žurnalistė ir tą darbą dirbu labai daug metų. Žurnalistika yra tokia profesija, kuri reikalauja atrasti vis kažką naujo, kažkokių fantastiškų, viską sprogdinančių pasaulinių naujienų. Bet dokumentinis kinas leidžia savame kieme atrasti pačių netikėčiausių ir gražiausių dalykų. Dokumentika baigiasi ten, kur prasideda žurnalistika, o žurnalistika baigiasi ten, kur prasideda dokumentika. Kur žurnalistas savo istoriją baigia, ten darbą pradeda dokumentikas. Ir būtent, kai aš pradėjau sieti savo gyvenimą su dokumentika, aš supratau, kad tai yra tas momentas, kai aš galiu papasakoti istoriją apie Martyną ir jo draugą Mindaugą, kurie serga Dauno sindromu. Jie yra neišskiriama komanda. Tą temą aš žinau nuo tada, kai atsimenu save, taigi man buvo labai svarbu papasakoti Martyno istoriją.

Kokia ta istorija buvo Jūsų akimis?

Aš ją labai gerai matau, labai gerai suprantu ir buvau vienas iš tų žmonių, kuris vasarą važiuodavo su Martynu atostogauti ir būdavo šalia, kai visi jį badydavo pirštais. Į mus nuolat atsisukdavo, komentuodavo, nes kartu būdavo Martynas, kuris sirgo Dauno sindromu. Tas jausmas yra baisus, jauti, kad turi apginti savo šeimą, nuolat bandai aiškinti, dalyvauti tose diskusijose, kad Martynas yra toks kaip visi. Tie, kurių šeimoje yra neįgalių žmonių, supras apie ką aš kalbu. Eini ir jauti, kad visą laiką į tave žiūri.

Kaip manote, nuo ko priklauso tai, kad Lietuvoje vis dar ignoruojama ši visuomenės problema?

Sunku pasakyti nuo ko tai priklauso. Analizuodami tą procesą supratome, kad čia labai svarbus istorinis kontekstas. Jeigu anksčiau, sovietmečiu, tokie kūdikiai buvo visai nepageidaujami, tai per 20 metų ta karta negalėjo taip greitai pasikeisti. Pavyzdžiui, mano pusbroliui Martynui yra 32-eji metai ir jis gimė toje santvarkoje – jį supa tie patys žmonės, kurie jį smerkė, kai Martynas buvo vaikas. Dabar jie galbūt kažkiek pasikeitė, nes pasikeitė pati Lietuvos santvarka, požiūris, ėmė pūsti nauji vėjai ir toms auklėtojoms, kurios dirba kartu, pasidarė šiek tiek lengviau. Galbūt kai kuriems žmonėms Lietuvoje atrodo, kad po Nepriklausomybės viskas Lietuvoje staiga pasikeitė. Tačiau aiškiai matyti, kad ta politinė santvarka, kuri smerkė kitokius žmones visose srityse, padarė ypač didelę neigiamą įtaką ne tik praeičiai, bet ir tautos vystymuisi. Kadangi dirbome su tarptautine komanda (dauguma britų), labai daug analizavome, kodėl vienaip ar kitaip yra, kodėl tie žmonės Lietuvoje yra nepriimami, vis dar nesuprasti. Visi turi problemų su neįgaliaisiais, bet Lietuvoje tai ypač išryškėjo. Gajūs siaubingi stereotipai. Vien dėl jų nemažai neįgalius vaikus auginančių mamų lieka vienišos.

O kaip Martynas ir Mindaugas, du to paties likimo žmonės, atsirado šalia vienas kito?

Jie buvo kartu nuo pat darželio laikų, susipažino, kai buvo mažiukai. Juos tiesiog suvedė likimas. Kai kurie Dauno liga sergantys žmonės gali išmokti kalbėti, bet Martynas ir Mindaugas tiesiog taikė savo ženklus, savo žodžius, kurie yra nesunkiai suprantami artimiesiems, bet svetimiems jų reikia išmokti. Taigi ir Martynas, ir Mindaugas naudoja savo kalbą. Abu jie ypatingi tuo, kad jie labai gerai supranta vienas kitą: jie vienodai džiaugiasi, rūpinasi vienas kitu, psichologiškai pasitiki.

Puslapiai 1 2 3 4

LZNS - post author

Mums labai svarbu pasiūlyti neįgaliesiems daugiau galimybių, kad jie galėtų pasinaudoti visomis savo teisėmis ir visapusiškai dalyvautų visuomenės gyvenime.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published