Vežimėlis – ne kliūtis gyventi

AGNĖS SIUVINĖTI ATVIRUKAI

Draugai? Agnė jų turi. Bet labiausiai mėgsta tylą ir ramybę. Kodėl? Jai gera būti su savimi. Gal tos tylios minutės, kai paskęsta savyje, suteikia jai labai reikalingos stiprybės, vilties.

Vežimėlis – Agnei įprastas dalykas. Kitaip mergina savęs ir negalėtų suvokti: visas gyvenimas jame. Ar sunku „gyventi vežimėlyje“? – šis klausimas merginos nesutrikdo. „Jei būtų taip atsitikę dabar, be abejonės, būtų sunku. Tačiau kito gyvenimo nemačius – negali ir įsivaizduoti. Tiesiog Gyveni tokį gyvenimą, kuris skirtas tik Tau. Ir negali pykti ant Likimo – juk niekada nežinai, kas Tavęs laukia.

Mėgstamiausia spalva – mėlyna. Ji asocijuojasi su dangumi, jūra… Tiesa, jūros Agnė dar nematė. O norėtų pamatyti, bet labiausiai – delfinus. Ech, bet tai tik svajonės. Mergina žino, kad svajonės pildosi, reikia tik labai norėti. Nors už lango balta žiema, bet šiandien AGNĖS svajonės pražysta atvirukuose įvairiomis gėlėmis…

INTERNETAS SUTEIKIA BENDRAVIMO DŽIAUGSMĄ

Visiška priešingybė Agnei – PAULIUS BULOTA. Jis labai komunikabilus, kitokia ir jo gyvenimo istorija. Jau greit bus devyneri: lemtinga diena – vienas lemtingas žingsnis… Ir visas gyvenimas apsivertė… Patys gražiausi jaunystės metai sustingo: kūnas pasidarė sunkiai valdomas. O tada už lango šėlo pavasaris, mokyklose vyko abitūros egzaminai. Ir Paulius mokėsi staliaus amato. Deja… Atestatatą jis gavo vėliau, tačiau specialybė taip ir liko neįsigyta. Šiandien apie viską jau galima kalbėti tik būtuoju laiku.

Ramybės Paulius visiškai nemėgsta – vengiąs. Jos juk ir taip pakanka: fiziškai ir dvasiškai. Šio vaikino kasdienybė įkalinta čia, vienkiemyje, gerokai nutolusiame nuo rajono centro, į kurį net autobusas tik keliskart per savaitę užsuka. Nemėgsta skaityti ir knygų – nesuteikia jos dvasinio polėkio, minčių veržlumo. Jam labiau patinka muzika, kompiuteris, bet ypatingai – kompiuteriniai žaidimai. Labiausiai mėgiamas „Krepšinis“ įkvepia vaikiną – rodos, užplūsta tikras dvasinių jėgų antplūdis, o gal čia prisiminimai taip taikliai „mėto tritaškius“, kad viskas atrodo tikra: tarsi buvusi vakar diena? Neretai Pauliaus atminty iškyla kamuolys, krepšinio aikštelė, draugai..

Ar sunku iškęsti? Matyt, kad nelengva: 1,90 m. ūgio Paulius, judantis po namus vežimėliu, supranta, kad šiandien jo galimybės labai ribotos – traumos pažeistos rankos: reikalinga visur nuolatinė pagalba. Gerai, kad mama visada šalia, o ir netoliese gyvenantis brolis vis atskubąs padėti. Džiugu, kad jis tarp savų. Aplanko ir draugai, bet jie toli: kaip ir didelė dalis lietuvaičių – užsienyje. Bet kai grįžta (per Velykas ar Kalėdas) – būtinai pas Paulių atlekia… Didžiausiu stebuklu šiandien jis įvardija – internetą: šis suteikia bendravimo džiaugsmą, nutolina karčią vienatvę. Labai sunku būtų įsivaizduoti gyvenimą be jų.

O kasdienybė? Buitis namuose, kiek įmanoma, jau pritaikyta. Tačiau ir tai juk priklauso nuo kiekvieno gebėjimų. Svarbiausia, žinoma, susitaikyti pačiam su savimi – suprasti, kad gyvenimas tęsiasi, nesvarbu, kur tu sėdėtum: minkštasuolyje ar neįgaliojo vežimėlyje. Gyvenimą mylėti būtina. Ir tikriausiai jį dažniau myli tie, kurių Gyvenimo knygoje Lemties įrašai būna ypatingai ryškūs. „Jei rankos būtų stipresnės“, – tarsi netyčia prasitaria vaikinas, – mėgiamos veiklos jam tikrai netrūktų, o ji ir dieną prasmingesnę padarytų, ir įvairesnių prasmių kasdienybei suteiktų. Bet ir dabar Paulius nedejuoja, neverkšlena: reikia susidraugauti su savo negalia, pamilti ją ir išmokti džiaugtis laimingomis akimirkomis.

Paulius, kaip ir Agnė, dalyvavo projekte „Rytų Lietuvos regiono neįgaliųjų integracija į darbo rinką“: lankė anglų kalbos, kompiuterių, buhalterinius užsiėmimus. Jis mielai bendravo su projekte dirbusiu socialiniu darbuotoju, psichologu. Ypatingai patiko psichologiniai testai. Vaikinas noriai dalyvautų ir kituose projektuose, veiklose: ir žinios, ir natūralus žmogiškas bendravimas yra kiekvienam būtini, o tiems, kurių bendravimas neretai apsiriboja „neakivaizdinėmis sesijomis“ – gyvybiškai svarbus.

Paulius prisipažįsta: dabar didžiausia jo svajonė – elektrinis vežimėlis. Nesvarbu, kad dar ne šių metų planuose įrašyta (bet svajoti juk niekada ir niekas nedraudžia), nesvarbu ir tai, kad jis nesuteiks galimybės perlėkti per krepšinio aikštelę varant kamuolį, tačiau taip norėtųsi pajudėti, pamatyti, aplankyti – gal bent tai taptų realybe, nes jo rankos nėra pajėgios „varyti“ vežimėlio kaimo keliu… Laiko turėdamas jis dažnai mėgsta „paklajoti“ internete, kad pasidžiaugtų neįgaliesiems pritaikomomis naujovėmis. Todėl ir vežimėlio modelį jau seniai išsirinkęs.

Ne, niekur neišgirdome nė vieno pikto ar blogo žodžio, keikiančio Lemtį. Gyvenimas suprastas kaip duotybė. Taip jau duota: taip ir gyvenama. Čia, rodos, labiausiai vykdoma Motinos Teresės priesaika: „Gyvenimas – kova, būk kovotojas! Gyvenimas – lošimas, lošk! Gyvenimas – paslapčių bedugnė, ženk į ją be baimės! Gyvenimas – tai meilė, pažink jos pilnatvę! Gyvenimas – tai nuosavybė, saugok ją! Gyvenimas – tai pasirinkimas, išsirink jį! Gyvenimas – tai paslaptis, atskleisk ją! Gyvenimas – tai priesakas, įvykdyk jį! Mylėk gyvenimą, koks jis yra. Mylėk jį, net jeigu neduoda tau tai, ką galėtų, mylėk jį, net jeigu nėra toks, kokio norėtum. Tačiau niekada nemylėk be meilės. Niekada negyvenk be gyvenimo“.

Puslapiai 1 2 3

LZNS - post author

Mums labai svarbu pasiūlyti neįgaliesiems daugiau galimybių, kad jie galėtų pasinaudoti visomis savo teisėmis ir visapusiškai dalyvautų visuomenės gyvenime.

Parašykite komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas