Sekmadienis, liepos 6 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Liepos 6-osios – Valstybės dienos proga už nuopelnus Lietuvai ir už šalies vardo garsinimą pasaulyje valstybinius apdovanojimus įteikė Lietuvos ir užsienio valstybių piliečiams.

„Jūsų protai, rankos ir širdys kuria nuostabius dalykus vardan valstybės. Tegul šis pavyzdys įkvepia kiekvieną prisidėti prie sėkmingos Lietuvos kūrimo. Žmogaus, dirbančio Lietuvai, nuopelnai visada yra matomi, vertinami ir nebus pamiršti. Jie padeda rašyti naująją Lietuvos istoriją“, – teikdama apdovanojimus sakė šalies vadovė.

Pasak Prezidentės, apdovanotieji savo gyvenimais liudija nenuginčijamą tiesą: Lietuva yra brangi, nes vienintelė. Ji suteikia pagrindą būti išskirtiniems ir ypatingiems. Lietuva – tai dovana būti savimi ir galimybė kurti ateitį.

Valstybės ordinai ir medaliai įteikti beveik 40 asmenų. Tarp apdovanotųjų buvo ir Lietuvos žmonių su negalia sąjungos garbės prezidentas Jonas Mačiukevičius.

Jonas Mačiukevičius (g. 1939 m. rugpjūčio 17 d. Ginaičiuose, Ariogalos valsčius) – Lietuvos poetas, prozininkas, visuomenės ir politinis veikėjas.

Parašė daugiau kaip 40 įvairių žanrų knygų, išleistų Lietuvoje ir užsienyje. Pagal jo žodžius kompozitorius Benjaminas Gorbulskis parašė operetę „Adomas nenori būti Adomu“ (pastatyta 1982 m.), kompozitorius Rimvydas Racevičius sukūrė oratoriją „Septynios giesmės apie gyvenimo medį“ (1985 m.). Kūrybai būdingas autobiografiškumas ir lyrizmas, kartais pasireiškiantis pasikartojančiomis klišėmis.

J. Mačiukevičius su bendraminčiais inicijavo pirmąjį Invalidų socialinės integracijos įstatymą, padėjo įkurti Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendriją „Viltis“, Lietuvos žmonių su negalia sąjungą, 1992-1996 metais buvo Lietuvos invalidų reikalų tarybos prie Vyriausybės pirmininku. Daug pastangų poetas skyrė steigiant neįgaliųjų medicininės reabilitacijos centrus Vilniuje, Kaune, Palangoje.

Reikėjo didelių pastangų, kad sovietiniais laikais neįgalus trisdešimtmetis iš kaimo glūdumos kaip lygiavertis įsiveržtų į sveikųjų pasaulį ir taptų matomu ir žinomu. Ne vien pripažintu rašytoju, bet ir skaitytojų labiausiai mylimu kūrėju, laukiamu įvairiuose šalies kampeliuose.

Bręstant Lietuvos atgimimo sąjūdžiui, rašytojas Jonas Mačiukevičius su bičiuliais, besiburiančiais apie pogrindyje veikusį neįgaliųjų būrelį „Draugystė“, leidusį ranka perrašinėjamą laikraštėlį „Draugo žodis“, subrandina Lietuvos invalidų draugijos idėją. 1988 metais įkuriama pirmoji žmonių, turinčių fizines negalias, nevyriausybinė organizacija. Jonas Mačiukevičius tampa Lietuvos invalidų draugijos pirmininku. Šį darbą jis dirbo nuo 1988 iki 1991 metų.

Rašytojas kartu su Juozu Nekrošiumi, tuometiniu Vaikų fondo pirmininku, ir Juozu Šapoka, tuometiniu Raudonojo Kryžiaus draugijos pirmininku, įsteigia „Bičiulystę“, oficialų neįgaliųjų gyvenimą atspindintį savaitraštį, kurio pirmasis numeris pasirodė 1990 metų spalio 22 dieną.

Tikėdamas naujomis pilietinėmis ir demokratinėms jėgomis, kurios įsiveržė į Lietuvą, Jonas Mačiukevičius su bendraminčiais 1990 metais inicijuoja pirmąjį Invalidų socialinės integracijos įstatymą, padeda įkurti Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendriją „Viltis“, Lietuvos žmonių su negalia sąjungą. Įvairiuose spaudos leidiniuose jis daug rašo apie neįgaliesiems svarbias problemas, siekia, kad Lietuvos televizijoje atsirastų laida „Svetimo skausmo nebūna“. Negailėdamas fizinių ir dvasinių jėgų, pats kęsdamas skausmus, nenuleidžia rankų, beldžiasi į įvairių žmonių – ar tai būtų LR Prezidentas, ar paprastas savivaldybės valdininkas – duris…

Atsivėrus naujoms galimybėms, Jonas Mačiukevičius tampa Lietuvos invalidų reikalų tarybos prie LR Vyriausybės pirmininku. Šiame poste jis dirbo ketverius metus – nuo 1992-ųjų iki 1996-ųjų – ir pasiekė, kad visuomenė imtų kreipti vis didesnį dėmesį į neįgaliuosius, jų veiklą… Tačiau svarbiausia – aktyviai dalyvavo kuriant neįgaliųjų socialinės integracijos sistemą.

Jono Mačiukevičiaus pastangomis, jo įrodinėjimų dėka, LR Seimas 1996 metus paskelbia Lietuvos invalidų metais.

Mačiukevičius nenuilsdamas įtikinėja Lietuvos medicinos profesūrą ir gydytojus kurti neįgaliųjų medicininės reabilitacijos centrus. Tikrai nemaža Jono pastangų įdėta, kad ne vien Vilniuje, Kaune, bet ir Palangoje atsirastų neįgaliųjų reabilitacijos centrai.

Garbė Jonui, kad net ir labai aktyviai dalyvaudamas visuomenės veikloje, jis niekados nepamiršo esąs rašytojas. 1996 metais pasirodė „Sugrįžimai“, 1997-aisiais – „Atlantos karštis“, 1998-aisiais – „Kita Lietuva“, 2003-aisiais – „Ką gyvenimas skyrė“. Šis Jono kūrybos sąrašas tikrai nepilnas, tačiau mums šiuo atveju rūpi atkreipti skaitytojų dėmesį į knygas, kuriose visuomenė raginama atsigręžti į neįgalius žmones, grįžti prie pamatinių žmonių moralės vertybių, be kurių neįmanoma pilietinė visuomenė.