2026-ųjų balandžio 22 d. Seimo asmenų su negalia teisių komisijos posėdis tapo savotišku „bėdų turgumi“, kuriame institucijos bandė pateisinti vėluojančius darbus, o neįgaliųjų atstovai piešė niūrią realybę: nauji pastatai vis dar „puošiami“ laipteliais, o modernios parkavimo sistemos tampa neįveikiamais barjerais.

Valstybės kontrolė posėdį pradėjo primindama 2020-ųjų auditą. Tuomet buvo duota daugybė rekomendacijų, kaip padaryti Lietuvą prieinamesnę. Tačiau 2026-ųjų duomenys negailestingi: rekomendacija laikoma neįgyvendinta. Didžiausias sumišimas kilo lyginant rodiklius. 2019 metais buvo deklaruojama, kad prieinami yra apie 28 % pastatų. Šiandien, įdiegus naująją STASIS (statinių prieinamumo stebėsenos) sistemą, šis skaičius susitraukė iki graudžių 4,06 %.

Kaip tai paaiškinti?

Sugriežtinti reikalavimai: Aplinkos ministerija teigia, kad 2019 m. skaičiai buvo „pagražinti“, nes galiojo seni 2001 m. standartai.

Naujoji STASIS sistema vertina pastatus pagal 73 skirtingus prieinamumo rodiklius. Tai, kas anksčiau buvo laikoma „pritaikyta“ (pvz., yra status pandusas, bet durų žmogus neatsidarys), šiandien sistemoje dega raudonai.

Kultūros ir švietimo įstaigos išlieka labiausiai neprieinamos (apie 70 % neatitikimo). Net gydymo įstaigos, kur prieinamumas turėtų būti prioritetas, pasiekė tik 46 % „prieinamumo“ ribą.

Komisijos nariai kėlė klausimą dėl duomenų patikimumo. Kadangi įstaigos duomenis pildo savideklaracijos principu, kyla rizika, kad jos linkusios situaciją pagražinti. Be to, net ir užpildžius anketą, realus prieinamumas gali skirtis. Pavyzdžiui, įstaiga gali turėti keltuvą, tačiau jei durys užrakintos ar per siauros – asmuo vis tiek lieka už borto.

Nauja statyba: kodėl vis dar projektuojame barjerus?

Vienas aštriausių diskusijos momentų palietė ne senus „paveldinius“ pastatus, o naują statybą. Lietuvos parplegikų asociacijos teisininkas Egidijus Grigonis rėžė tiesą: mes vis dar statome naujus pastatus, kurie asmenims su negalia yra neprieinami nuo pat pirmos dienos.

„Architektai dėl 'meninės vizijos' ar 'estetikos' naujo pastato viduryje suprojektuoja vieną ar du laiptelius. Tai sąmoningas pasirinkimas netaikyti universalaus dizaino. Ir baisiausia, kad nėra jokio mechanizmo, kuris priduodant pastatą priverstų tuos laiptus panaikinti,“ – teigė E. Grigonis.

Nors popieriuje egzistuoja ekspertizės ir statybos užbaigimo komisijos, realybėje jos dažnai „nepastebi“ kritinių klaidų. Rezultatas? Valstybė ar privatus verslas investuoja milijonus į objektą, kuris tampa diskriminacine erdve vos tik perkerpama atidarymo juostelė.

„Nutrūkusios grandinės“ problema: nuo gatvės iki durų

Prezidento patarėjų komanda atkreipė dėmesį į tai, ką vadina „jungčių nebuvimu“. Pastatas viduje gali būti idealiai pritaikytas, tačiau asmuo su negalia jo niekada nepasieks, nes šaligatvis iki jo yra netinkamas. Remontuojant gatves, naujos plytelės dažnai klojamos ant seno pagrindo, išlaikant netinkamus nuolydžius ir aukščius. Nuskambėjo pavyzdys apie regos negalią turintiems asmenims skirtas taktines plyteles, kurios sudėtos 45 laipsnių kampu su tokiais tarpais, kad net sveikas žmogus gali išsisukti koją. Savivaldybės priima darbus „atkarpomis“. Viena bendrovė sutvarko aikštę, kita – gatvę. Tarp jų lieka 5 cm slenkstis, kurio „niekas neprivalo tvarkyti“, nes tai ne jų projektas. Tai paverčia vientisą judėjimą mieste neįmanomu.

Lietuvos žmonių su negalia sąjungos projektų vadovė Ramunė Šidlauskaitė, pati kasdien judanti vežimėliu, posėdyje neslėpė nusivylimo institucijų darbu. Jos teigimu, didžiausia problema yra fragmentiškas požiūris į prieinamumą, kai sutvarkomas vienas elementas, bet pamirštama visa grandinė.

„Mane labiausiai gąsdina tas "paukščiukų dėjimo" mentalitetas. Įstaiga pasigiria įsirengusi keltuvą, bet jis veikia tik tada, kai iškvieti sargą, kuris dažnai net neturi rakto. Arba pastato pandusą, bet jis remiasi į sunkias, automatiškai neatsidarančias duris. Mes vis dar kalbame apie atskirus objektus, bet pamirštame prieinamumo grandinę. Jei ta grandinė nutrūksta bent vienoje vietoje – nesvarbu, ar tai būtų aukštas bordiūras prie įėjimo, ar per siauras tualetas viduje – visas pastatas asmeniui su negalia tampa neprieinamas. Mes investuojame tūkstančius į fragmentus, kurie realaus savarankiškumo nesukuria,“ – posėdyje kalbėjo R. Šidlauskaitė.

Ji taip pat pabrėžė, kad „dalinis prieinamumas“ yra pavojinga sąvoka, kuri dažnai naudojama kaip pasiteisinimas nieko nedaryti: „Nėra tokio dalyko kaip 'pusiau prieinama'. Jei žmogus negali savarankiškai patekti į pastatą ir jame gauti paslaugos nuo pradžios iki galo, tas pastatas yra neprieinamas. Taškas.“

Parkavimo spąstai: technologijos, kurios baudžia

Didžiulė diskusijos dalis buvo skirta automobilių stovėjimo aikštelėms. Nors didieji miestai giriasi programėlėmis, realybė asmeniui su judėjimo negalia yra kitokia. Masinis aikštelių užvėrimas prie poliklinikų ir prekybos centrų tampa neįveikiama kliūtimi. Kameros ne visada atpažįsta neįgaliojo ženklą, o pasikalbėjimo įrenginiai yra per aukštai.

Mokėjimo automatai dažnai įrengti ant aukštų bordiūrų arba aptverti stulpeliais. Vežimėliu judantis žmogus fiziškai negali pasiekti kortelių skaitytuvo ar ekranėlio. Net jei pavyksta sumokėti, asmeniui su negalia reikia gerokai daugiau laiko įlipti į automobilį, susidėti vežimėlį ir privažiuoti prie išvažiavimo. Sistema dažnai palaiko tai „pavėluotu išvažiavimu“ ir vėl reikalauja apmokėjimo.

Gydymo paslaugos „rūbinėse“

Indrė Širvinskaitė, Lietuvos negalios organizacijų forumo prezidentė, iliustravo situaciją realiais pavyzdžiais iš sveikatos sektoriaus. Nors kai kurios įstaigos deklaruoja „dalinį prieinamumą“, realybėje tai reiškia orumo praradimą. Radiologijos ar ginekologijos kabinetai dažnai lieka antruose aukštuose be liftų. Pasitaiko atvejų, kai gydytojas asmenį su vežimėliu apžiūri įstaigos rūbinėje ar pirmame aukšte esančiame sandėliuke, nes specializuota įranga yra nepasiekiamame aukšte. Tai ne tik medicininė problema, bet ir šiurkštus lygių galimybių pažeidimas.

Išvados: Ko reikalauja bendruomenė?

Komisijos posėdis baigėsi suvokimu, kad vien „ataskaitų rašymas“ situacijos nepakeis. Pagrindiniai reikalavimai, kurie turi pasiekti Vyriausybę:

1. Griežta ekspertų atsakomybė: projektuotojai ir statybų užbaigimą pasirašantys ekspertai turi atsakyti asmeniniu turtu ar licencijomis, jei priduoda nepritaikytą pastatą.
2. Nustatytas vienas koordinuojantis centras, atsakingas už visos valstybės prieinamumo strategiją, o ne fragmentiškus skirtingų ministerijų planus.
3. Paslaugų algoritmai: jei pastato neįmanoma pritaikyti šiandien, įstaiga privalo turėti aprašytą algoritmą, kaip paslauga bus suteikta užtikrinant žmogaus orumą, o ne paliekant jį laukti lauke.
4. Universalaus dizaino kontrolė: savivaldybės privalo kontroliuoti ne tik pastatus, bet ir jų jungtis su gatvių infrastruktūra.

Lietuva nebeturi laiko „stebėsenai“. Turint omenyje, kad apie 10 proc. visuomenės susiduria su nuolatiniais ar laikinais judėjimo apribojimais, fizinės aplinkos nebuvimas yra ne „neįgaliųjų problema“, o valstybės nefunkcionavimo požymis.