Neįgaliųjų teisių įgyvendinimas – socialinės gerovės valstybei kurti

jonas ruškus

Kartą vienos aukštojo mokslo ir studijų įstaigos Lietuvoje vadovas pareiškė, kad, dėl vieno negalią turinčio asmens, lifto į keliaaukštį auditorijų pastatą nestatys. Suprask, vienas ir dar netipinis žmogus šimtatūkstantinių investicijų tikrai nėra vertas. Ši aukšto rango švietimo organizacijos vadybininko nuomonė nėra marginalinė nuomonė. Galima drąsiai numanyti, kad didžioji dalis visuomenės negalią turinčių asmenų klausimą atsieja nuo visuomenės ir organizacijų rūpesčio. Perfrazavus rašytojus Ilfą ir Petrovą, prieinamumas prie viešosios paskirties pastatų, taigi, ir neįgaliųjų socialinis dalyvavimas yra pačių neįgaliųjų reikalas. Deja, vieno riboto socialinio supratimo vadybininko nuomonė reprezentuoja tipinius ir visiems aktualius, šiuolaikinei Lietuvai būdingus socialinės realybės prieštaravimus.

Ar liftas iš tiesų tėra reikalingas tik tam vienam asmeniui, turinčiam negalią? Gal asmuo, turintis negalią, todėl ir yra ypač retas viešosios erdvės svečias, nes tiesiog nėra galimybių jam ten patekti? Neabejotina, atsiradus pastato prieinamumui įrengus liftą, negalių turinčių asmenų organizacijose ir viešose erdvėse smarkiai išaugtų. Nustembame, kai Skandinavijos šalių viešosiose erdvėse pamatome daug vaikų, pagyvenusių ir neįgalių žmonių. Ar taip yra dėl to, kad tokių žmonių ten yra daugiau, nei Lietuvoje? Ne, tiesiog viešosios erdvės yra prieinamos sunkiau vaikščiojantiems, mažiau matantiems ar girdintiems, riedantiems ir pan.

Kita vertus, ar liftas yra išimtinė neįgalių turinčių asmenų privilegija? Žmonės yra įvairūs ir poreikių jie turi įvairių. Pastatų prieinamumo padidinimas, to paties lifto įrengimas sukuria prieinamumo galimybę ne tik neįgalių turintiems asmenims, tačiau ir kūdikį vedantiems mamoms/tėvams, nėščioms mamoms, sveikatos problemų turintiesiems, garbaus amžiaus žmonėms, galų gale, nešantiems sunkius nešulius ar šiaip pavargusiems. Taigi, liftas sudaro prieinamumo prie išteklių galimybę visiems žmonėms. Taip Palangoje nutiestas medinis takas per kopas ligi jūros, apriori skirtas negalią turintiems žmonėms, sudaro sąlygas prieiti prie pat jūros ne tik jiems, bet ir šeimoms, stumiančius kūdikių vežimėlius ar sunkiai vaikščiojantiems senoliams.

Čia reikalingas rakursas į Lietuvos Pažangos forumo rengtą diskusiją apie Socialinės gerovės valstybės kūrimą Lietuvoje. Nepaisant to, kad socialinės gerovės samprata Pažangos forume kildinama iš išimtinai liberalios valstybės idėjos, šiandien tarptautinėje bendruomenėje jau sutariama, kad, socialinės gerovės valstybės kūrimui būtina suderinti ir sujungti du, liberalųjį ir socialdemokratinį, socialinės gerovės valstybės modelius. Socialinės gerovės modelyje laisvai rinkai tenka socialinių, švietimo, sveikatos paslaugų kūrimo ir plėtros, įvairovės ir konkurencijos garanto vaidmuo. Valstybei tenka socialinės lygybės ir solidarumo garanto vaidmuo, užtikrinant laisvos rinkos sukurtų paslaugų kokybės standartus, o ypač – prieinamumą visiems. Taigi, socialinė gerovė yra visuotina galimybė visiems piliečiams, nuo kūdikių iki pagyvenusiųjų gauti įvairias ir tinkamas visiems socialines, švietimo ir sveikatos paslaugas pagal savo poreikius. Koks yra ryšys tarp lifto negalių turintiems asmenims ir socialinės gerovės valstybės modelio? Čia reikalingas kitas rakursas į 2010 metais Lietuvoje ratifikuotą 2006 metais Jungtinėse Tautose priimtą Neįgaliųjų teisių konvenciją. Konvencijoje ne tik pakartotinai įteisinamos esminės bet kokio žmogaus teisės į švietimą, sveikatos apsaugą, teisingumą, socialinę apsaugą. Čia įtvirtinamos negalių turinčių asmenų teisės dalyvauti politiniame, kultūriniame ir visuomenės gyvenime, savarankiškai gyventi ir būti bendruomenės dalimi, turėti galimybes gauti informaciją, nebūti išnaudojamam, be to, teisės turėti saviraiškos laisvę, lygybę prieš įstatymą bei prieinamus objektus. Lietuva, kaip ir daugelis kitų pasaulio valstybių, įsipareigojo vykdyti Konvenciją ir atsiskaityti už jos vykdymą Jungtinėse tautose už jos principų diegimą nacionalinėje teisėje ir viešojoje praktikoje. Privalėsime savo paslaugų sistemoje atpažinti diskriminacijos apraiškas, jų atsisakyti ir sukurti kurti visiems piliečiams vienodai prieinamą paslaugų infrastruktūrą.

Ar Neįgaliųjų teisių konvencijos siekiai ir vertybės nėra universalios, aktualios bet kuriam žmogui, nepaisant to, turi jis negalių ar ne? Šiame (ne)prieinamumo prie viešųjų erdvių kontekste prisimintinas E.Riazanovo filme „Senukai plėšikai“ nuskambėjęs kalambūras „Jei jums gyvenime labai pasiseks, tapsite pensininku“. Nė vienas žmogus, net ir šiandien labai darbingas ir konkurencingas, ankščiau ar vėliau negali ar negalės išvengti poreikių įvairiausioms paslaugoms, ne tik liftui, bet ir vaiko ugdymui, suaugusiųjų švietimui, neįgalių vaikų ar garbaus amžiaus žmogaus rūpybai, sveikatos priežiūrai. Socialinės gerovės valstybės pamatą sudaro pusiausvyra tarp dalyvavimo darbo rinkoje ir galimybės gauti reikiamas socialines, švietimo ir sveikatos paslaugas. Jungtinių tautų Neįgaliųjų teisių konvencija, įpareigodama valstybes skatinti pagarbą negalią turinčių asmenų prigimtiniam orumui bei užtikrinti visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, atveria unikalią galimybę ir Lietuvoje kurti Socialinės gerovės valstybę, grįstą socialines, švietimo ir sveikatos paslaugų įvairove, prieinamumu ir visuotinumu.

Straipsnio autorius: Jonas Ruškus, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto narys

LZNS - post author

Mums labai svarbu pasiūlyti neįgaliesiems daugiau galimybių, kad jie galėtų pasinaudoti visomis savo teisėmis ir visapusiškai dalyvautų visuomenės gyvenime.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published