Neįgalių moterų istorijos: Skirtis su smurtaujančiu vyru – nuodėmė

5_smurtas_asociatyvine_nuotrauka

39-erių Sofija negalią turi nuo vaikystės. Ji praktiškai nebegali vaikščioti, todėl daugiausiai juda neįgaliojo vežimėliu. Su vyru gyvena devyniolika metų, augina dukrą ir sūnų.

Istorija, atrodytų, skaudžiai banali – vyras geria, o kai geria, tai ir muša. Sofija jam pasipriešinti negali – dėl sunkios negalios ji praktiškai neturi jėgų. Apie vyro smurtą pasakoja lėtai, beveik abejingai. Moteris visiškai praradusi viltį, kad kas nors gali pasikeisti. Ją apėmusi gili depresija, aplanko ir suicidinės mintis. Plika akimi matosi, kad moteriai reikia psichologo pagalbos, tačiau būtent psichologo moteris ir pasijuto išduota.

„Man visą laiką depresija“, – pasakoja Sofija. – „Ir nuo to mušimo, ir nuo negalios, kartais visiškai nenoriu gyvent. Atrodo, nueisiu, pasikarsiu ir bus ramybė. Betgi vaikai…“ – pasakoja moteris. – „Pas psichologę vaikštau ir mūsų organizacijoje (miesto, kuriame gyvena Sofija, neįgaliųjų organizacijoje), bet man neužtenka, ten retai būna. Šeimos gydytoja pasiūlė nueiti poliklinikoje, tai ir nuėjau“, – toliau kalba Sofija. – „Pasakiau, kad man visai blogai, kad nenoriu gyvent. O psichologas ėmė ir paskambino vaikų teisėm“, – toliau pasakoja moteris. – „Kitą dieną – skambutis į duris, ir, žiūriu, ateina net penkiese! O vyras, kaip tik girtas gulėjo. Pasakė, kad vaikams nesaugu, nes aš noriu nusižudyti, o vyras neblaivus, ir pasiėmė juos. Didžioji tai tik žiūrėjo akis išplėtusi, ir nieko nesakė, o mažasis pradėjo verkti, sakė, kad niekur neis, bet vis tiek paėmė. Tada ir sužinojau, kad čia psichologo darbas“, – moters balse girdisi kartėlis. – „Bet dabar vaikai grąžinti?“ – klausiu. – „Tai po savaitės grąžino. Vaikai ir prižiūrėti, ir mokyklą lanko, ir mokosi neblogai. Kurgi juos dės?“ – retoriškai klausia Sofija.

„O kaip dėl vyro? Dėl jo psichologas niekur nesikreipė?“ – užklausiu. – „Ne, dėl vyro pati ne kartą skambinau policijai. Bet ką jie gali. Grįžęs dar labiau siautėja. O vieną kartą policija jam priteisė niekur iš namų neišeiti. Va, tada tai buvo baisu. Maniau, kad užmuš“, – apie šiurpų gyvenimą pasakoja neįgali moteris. Po kreipimosi į policiją vyras ją ir už plaukų tąsė, ir per grindis vilko, ir baisiausiais žodžiais keikė.

Iš pradžių nesuprantu, kaip policija uždraudė Sofijos vyrui išeiti iš namų, – pasirodo pritaikė kardomąją priemonę, bet neapsižiūrėjo, kuo nusikaltusiam vyrui ją skiria. Vietoje to, kad jį atskirtų nuo aukos, atvirkščiai, neleido išeiti iš namų…

„Tai jokios pagalbos iš policijos nesulaukėte?“ – vėl klausiu. – „Sulaukiau – jie mane į krizių centrą nukreipė. Ten moterys padeda man“, – atsako Sofija. – „ten ir psichologė yra, ir teisiškai mane pakonsultuoja ir visokios informacijos suteikia. Be jų būtų sunkiau“.
Paklausus, ar negalvoja skirtis su smurtautoju vyru, Sofija patyli ir atsako: „Ne. Taigi nuodėmė. Nenoriu prieš Dievą nusidėti“.

Norisi paklausti, ar tikrai Dievas nori matyti, kaip ją muša, bet pratyliu. Atrodo, kad Sofija klausimą išskaito mano akyse. „Na, vyras ne visada geria ir smurtauja. Aš gi pati nieko nebegaliu, kas man daugiau padės?“ – retoriškai klausia moteris. Pasidomėjus, ar daugiau nėra kam padėti, moteris tik trukteli pečiais: „O kas dar padės?“ – Bandau pasiūlyti kreiptis į socialinius darbuotojus, bet Sofija tik purto galvą, – „Nenoriu jokios pagalbos, dar vaikus man paims“, – net sudreba moteris. – „Ir iš ko gi gyvensiu viena su vaikais. Mano pensijos visiems neužteks“, – dėsto Sofija.

Vietinės neįgaliųjų organizacijos vadovės klausiu, ar tikrai nėra kas pagelbėtų Sofijai, ši atsako, kad pagalba tokią sunkią negalią turintiems žmonėms – didelė problema. – „Gali ateiti darbuotoja, kambarį sutvarkyti (tik tą, kuriame gyvena Sofija), valgyti padaryti, bet visą dieną tikrai pas ją nebus. O ji net į vonią pati nenueina“ – pasakoja neįgaliųjų organizacijos atstovė. „Tai išeities nėra?“ – klausiu. – „Kol kas nelabai“, – liūdnai purto galvą moteris.

Nuotrauka asociatyvinė.

LZNS - post author

Mums labai svarbu pasiūlyti neįgaliesiems daugiau galimybių, kad jie galėtų pasinaudoti visomis savo teisėmis ir visapusiškai dalyvautų visuomenės gyvenime.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published