Kokia neįgaliųjų gyvenimo kokybė mūsų šalyje

Vinco Kudirkos aikðtëje asociacija „Lietuvos neágaliøjø forumas“ organizavo renginá „Tolerancijos maratonas“, skirtà atkreipti visuomenës dëmesá á sunkumus, su kuriais susiduria neágalieji bei ugdyti tolerancijà ir pagarbà jiems.

Mokslininkė konstatuoja, kad jos ir kolegių (Vilniaus universiteto Socialinio darbo katedros docentės dr. Eglės Šumskienės bei Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės ir politinės teorijos katedros docentės dr. Jurgos Jonutytės) atliktas tyrimas atskleidė, jog didžiausią dalį pagalbos kasdieniame gyvenime negalią turinčios moterys gauna iš pačios artimiausios aplinkos – šeimos narių, kaimynų, draugų ar bendradarbių. Lietuvoje artimi žmonės atlieka tai, ko negali, nors turėtų, padaryti valstybės institucijos.

Apie laikino atokvėpio specialistus, kurie galėtų pagelbėti žmonėms su negalia ar jų artimiesiems buityje, kalba ir sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ vadovė ir įkūrėja Dana Migaliova: „Skandinavijos šalyse, Didžiojoje Britanijoje, Škotijoje, Airijoje žmonės neįgalių savo artimųjų niekur neveža ir netremia, nes pagalbos sulaukia aplinkoje, kurioje gyvena. Taigi sukuriama aplinka tampa palanki žmogui tokiam, koks jis yra.“ Atskiro aptarimo verti dar ir neįgalius vaikus auginantys tėvai. Jų gyvenimas Lietuvoje tikrai nepavydėtinas. Vakarų Europoje neįgalius vaikus auginantiems tėvams sudarytos keleriopai geresnės sąlygos.

„Tarkime, aš, kaip ir dauguma kitų tėvų, auginančių ir prižiūrinčių vaikus su negalia, bijau numirti anksčiau laiko. Mane slegia nežinomybė dėl savo vaiko ateities. Šiandien nesijaučiu saugi ir užtikrinta, nes nežinau, kas su juo bus man išėjus, – daugelio tėvų lūpomis vilnijančius būgštavimus išsako 34 metų neįgalų sūnų auginanti D.Migaliova. – Viena laimė, kad man pavyko su darbdaviais, – jie leisdavo dirbti naktimis, sudarydavo galimybes būti su vaiku.”

Iš tiesų neįgalieji metų metais vardija juos slegiančias problemas, bet politikai ir valstybės institucijos retai juos išgirsta, todėl neįgaliųjų politika Lietuvoje dažnai prasilenkia su neįgaliųjų poreikiais. Tarkime, dauguma šalies bendrojo ugdymo mokyklų, taip pat ir aukštųjų, vis dar nepritaikytos neįgaliesiems, socialinių tarnybų paslaugos irgi nepriderintos prie neįgaliųjų bei jų šeimos poreikių, paslaugos labai brangios (tarkime, žmogui, kuriam būtinas asmeninis prižiūrėtojas, mėnuo dienos užimtumo centre kainuoja 2 tūkst. Lt, o dotacija iš valstybės tesiekia 960 Lt.

Informacijos šaltinis: www.veidas.lt

Puslapiai 1 2

LZNS - post author

Mums labai svarbu pasiūlyti neįgaliesiems daugiau galimybių, kad jie galėtų pasinaudoti visomis savo teisėmis ir visapusiškai dalyvautų visuomenės gyvenime.

Parašykite komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas