Kokia neįgaliųjų gyvenimo kokybė mūsų šalyje

Vinco Kudirkos aikðtëje asociacija „Lietuvos neágaliøjø forumas“ organizavo renginá „Tolerancijos maratonas“, skirtà atkreipti visuomenës dëmesá á sunkumus, su kuriais susiduria neágalieji bei ugdyti tolerancijà ir pagarbà jiems.

Šiuo metu beveik kas dešimtas Lietuvos gyventojas yra neįgalus. Daugumos jų gyvenimo kokybė nepavydėtina. Šiek tiek geriau verčiasi tik iniciatyvūs, išsilavinę, darbą turintys neįgalieji.

Per pastaruosius 23-ejus metus Lietuvoje padaryta tikrai nemenka pažanga stengiantis pagerinti neįgaliųjų gyvenimo kokybę: padaugėjo įstaigų, kuriose įrengti liftai, specialūs privažiavimai ir keltuvai neįgaliesiems su vežimėliais, daugumai neįgaliųjų dabar ir iš savo buto lengviau išeiti į kiemą, nuvykti į norimus renginius, nes miestuose važinėja specialūs, neįgaliesiems pritaikyti autobusai ir troleibusai. Be to, neįgaliesiems siūloma įvairių lengvatų ir nuolaidų perkant bilietus į įvairius renginius.

“Taip, neįgaliesiems skirta infrastruktūra tikrai pagerėjo, tačiau visuomenės požiūris į mus menkai tepasikeitęs, – sako Lietuvos žmonių su negalia sąjungos prezidentė Rasa Kavaliauskaitė. – Gaunate savo neįgalumo pensijas ir dar jums darbo reikia? Tokių pareiškimų negalią turintiems žmonėms dar dažnai tenka išgirsti.”

Šiandien aktyviai visuomenės gyvenime dalyvauja tik nedidelė dalis šalies neįgaliųjų, o dirba dar mažiau. Beje, neįgaliųjų nedarbas kasmet vis didėja: šiuo metu darbo biržoje užsiregistravę beveik 13 tūkst. neįgaliųjų (2006 m. nebuvo nė 5 tūkst.)

Tačiau neįgalus verslininkas ir dainininkas Vytautas Matuzas mano, kad svarbiausia nenuleisti rankų, siekti, stengtis, ir tada pavyks. Jis pats jau dešimtmetį vadovauja IT įmonei ir kuria interneto svetaines. Jo manymu, nors technologijų pažanga iš dalies neįgaliųjų darbą atėmė, jei žmogus lankstus, tas pačias technologijas jis gali pasitelkti ir norėdamas susirasti darbą ar tiesiog su jomis dirbti. O tada galima tikėtis ir geresnės gyvenimo kokybės.

„Kurį laiką ir man atrodė, kad mane supančioje aplinkoje daug neteisybės, mačiau daug nepatinkančių dalykų. Tačiau suvokiau, kad norėdamas gyventi kitaip pirmiausia pats turiu pasirūpinti savimi“, – sako pozityviu požiūriu į gyvenimą spinduliuojantis vaikinas. Nuo mažens su neįgaliojo vežimėliu nesiskiriančiam Vytautui pavyko baigti studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete, įkurti savo įmonę ir visai Lietuvai įrodyti muzikinį talentą scenoje. Šiandien jis jau yra aplankęs ne vieną Vakarų Europos šalį, džiaugiasi mėgėjiškai pilotavęs lėktuvą, taip pat sako kuriantis sėkmingą asmeninį gyvenimą. Nors Lietuvoje įprasta skųstis, piktintis ir bambėti, Vytautas net sėdėdamas vežimėlyje kalba optimistiškai: „Mano sveikatos problemos nėra tokios didelės, kad trukdytų kokybiškai gyventi.”

Svarbiausia negailėti savęs

Savęs negailėti stengiasi ir kitas mūsų pašnekovas Robertas Ašmanavičius, su neįgaliojo vežimėliu nesiskiriantis nuo aštuoniolikos metų, kai pateko į avariją. Ketverius metus dėl pakitusio gyvenimo būdo kompleksavęs ir viešumoje nesirodęs vyriškis norą gyventi atgavo atsitiktinai patekęs į Rygoje vykusias neįgaliųjų varžybas. “Ten supratau, kad yra daug žmonių, kuriems gyvenime nepasisekė kur kas labiau nei man, tačiau jie nepasidavė, sukūrė šeimas, įdomiai leido laisvalaikį. Tai mane supurtė ir įkvėpė”, – prisimena socialinės neįgaliųjų įmonės, remontuojančios kompensacinę neįgaliųjų techniką ir gaminančios varytuvus neįgaliųjų vežimėliams, įkūrėjas.

Šiandien R.Ašmanavičius savo gyvenimo kokybe patenkintas: jis pats vairuoja, pats apsiperka prekybos centruose, yra sukūręs darbo vietą sau ir dar dvylikai žmonių. Negana to, nuo 2005 m. jis dar ir organizuoja neįgaliųjų maratonus „Nugalėk save“. Beje, šis šūkis “Nugalėk save”, mūsų pašnekovo nuomone, tinka ne tik sporte, bet apskritai kiekvieną dieną. “Svarbiausia, kad neįgalieji išjudėtų iš namų aplinkos ir susirastų darbą ar kitokį užsiėmimą”, – mano Robertas.

Neįgaliųjų naujojo teatro įkūrėja Svetlana L.Zemleckienė įsitikinusi, kad viskas priklauso nuo to, kur savo požiūrį nukreipi, – į galią ar į negalią. “Aš pati septynerius metus vargau, kol sužinojau apie techniką, kompensuojančią regėjimo trūkumą. O šiandien jau galiu ir skaityti, ir rašyti. Ir iš aplinkos, iš mūsų teatro pavyzdžių pastebiu, kad dauguma neįgaliųjų, kurie kabinasi, – ir užsikabina. Tada jų gyvenimas visiškai pasikeičia, jie tampa kūrėjais įvairiose srityse”, – pastebi S.L.Zemleckienė.

“Veido” pašnekovai sutaria, kad labai svarbu, jog kuo daugiau neįgaliųjų mokytųsi, lavintųsi, tobulintųsi, keltų ar keistų kvalifikaciją, tada jiems atsivertų visiškai kitokios galimybės. Tarkime, 2012 m. į Lietuvos aukštąsias mokyklas įstojo studijuoti 266 studentai, turintys specialiųjų poreikių. O tai akivaizdžiai per mažai, jų turėtų būti tris ar keturis kartus daugiau. Aukštasis išsilavinimas, žinios galėtų iš esmės pakeisti neįgaliųjų gyvenimo kokybę.

Sunkiausia – neįgalioms mamoms

Na, o kokios esminės bėdos šiuo metu kamuoja neįgaliuosius ir kuri jų grupė patiria daugiausiai sunkumų?

Pasirodo, prasčiausiai jaučiasi tie neįgalieji, kurie turėjo galimybę pagyventi Vakarų Europoje, o dabar vėl gyvena Lietuvoje. Naujausiame Lietuvos mokslininkių tyrime apie negalią turinčių moterų padėtį šalyje kalbintos respondentės atskleidžia, kad sugrįžus iš kitų Europos šalių sava aplinka labai liūdina: viskas nepatogu, neapgalvota, niekam šiek tiek kitaip judantis žmogus nerūpi.

“Iš tiesų ilgiuosi ankstesnio gyvenimo Švedijoje, nes ten tikrai nesijaučiau atskirta nuo sveikųjų, o čia, Lietuvoje, esu labai priklausoma nuo kitų. Bet juk niekam nesinori būti našta kitiems”, – sako nuo ketverių metukų neįgaliojo vežimėlyje sėdinti Jurgita Goštautaitė. Vis dėlto sunkiausiai Lietuvoje šiandien gyvena neįgalios mamos – jos patiria daugybę nepriteklių ir sunkumų, susiduria su didžiausia netolerancija. Pasak Mykolo Romerio universiteto Socialinių technologijų fakulteto Edukologijos ir socialinio darbo instituto lektorės bei vienos iš negalią turinčių moterų padėties tyrimo autorių Ritos Augutienės, neįgaliųjų vaikai patiria daug patyčių dėl to, kad turi sergančius tėvus (mamas). Be to, pasirodo, kad negalią turinčios moterys darbo rinkoje ar švietimo sistemoje patenka į prastesnę padėtį, palyginti su negalią turinčiais vyrais (tokios moterys patiria daugialypę diskriminaciją dėl lyčių nelygybės ir neįgalumo stereotipų).

Puslapiai 1 2

LZNS - post author

Mums labai svarbu pasiūlyti neįgaliesiems daugiau galimybių, kad jie galėtų pasinaudoti visomis savo teisėmis ir visapusiškai dalyvautų visuomenės gyvenime.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published