JT Neįgaliųjų teisių komitetas pirmą kartą vertino, kaip Lietuva užtikrina žmonių su negalia teises

lnf

2016 m. balandžio 6-7 d.d. JT neįgaliųjų teisių komitete buvo svarstoma pirmoji Lietuvos ataskaita dėl JT Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimo. 2006 m. JT neįgaliųjų teisių konvencija – tai vienas naujausių tarptautinių susitarimų, kurį Lietuva ratifikavo 2010 m. 2016 m. Lietuva pirmą kartą pristatė savo ataskaitą JT neįgaliųjų teisių komitetui, kuris vykdo Konvencijos stebėseną ir vertina šalių pažangą įgyvendinant Konvencijos nuostatas. Komiteto darbas ir pats stebėsenos procesas sudėtingas ir kyla daug klausimų, kokia viso šio svarstymo reikšmė, kokios priimamų komiteto išvadų ir rekomendacijų galios ir įtaka valstybių politikai. Todėl norime plačiau paaiškinti, ką Ženevoje veikėme mes – t.y. Lietuvos neįgaliųjų forumo atstovai drauge su savo nariais, ir kaip sekėsi valstybei dalyvauti šiame stebėsenos procese.

Vadovaujantis nustatyta tarptautinių stebėsenos mechanizmų – Komitetų darbo tvarka, prieš svarstant oficialias valstybių ataskaitas, visuomet pirmiausia yra išklausoma pilietinės visuomenės, t.y. neįgaliųjų nevyriausybinių organizacijų pozicija. Tokiame organizuotame susitikime su Komiteto nariais, Asociacijos “Lietuvos neįgaliųjų forumas” atstovai išsakė savo poziciją bei kritines pastabas dėl Lietuvoje iki šiol egzistuojančių diskriminacinių teisinių nuostatų, vis dar vyraujančio medicininio negalės supratimo ir modelio bei su tuo susijusios ydingos asmenų su negalia gebėjimų vertinimo sistemos bei terminologijos. Atkreiptas dėmesys į iki šiol nepatvirtintą visaapimančią Konvencijos įgyvendinimo strategiją ir vykdomą neįtraukią negalios politiką, kliūtis bei trūkumus švietimo, užimtumo, sveikatos sistemose, neužtikrinant vaikams ir suaugusiems su negalia lygių galimybių ugdytis ir dirbti, gauti vienodos kokybės sveikatos paslaugas, fizinės ir informacinės aplinkos neprieinamumo, itin lėtai vykstančios deinstitucionalizacijos reformos ir nebuvimo galimybių žmonėms su negalia gyventi savarankiškai bendruomenėje dėl bendruomeninių paslaugų stygiaus. Šie ir kiti pagrindinių žmonių su negalia asmeninių teisių (priimti sprendimus, kurti šeimą, balsuoti) realizavimo sunkumai Lietuvoje bei pačių neįgaliųjų organizacijų nepakankamas įtraukimas į visus negalios politikos formavimo bei įgyvendinimo procesus stygius buvo atvirai išsakyti Komiteto nariams. Visa pateikta informacija buvo LNF bendro daugiau nei metus trukusio darbo rezultatas, rengiant šešėlinę ataskaitą, teikiant savo rašytinę informaciją į Komiteto papildomai užduotus klausimus bei žodžiu bendraujant su Komiteto nariais, kurie susitikimo metu kėlė klausimus ir detaliau aiškinosi situaciją.

Po minėto Komiteto susitikimo su NVO atstovias, vyko oficialus Lietuvos valstybės delegacijos ataskaitos pristatymas. Džiugu, kad LR Socialinės apsaugos ir darbo ministrė A.Pabedinskienė vadovavo Lietuvos delegacijai, kurios sudėtį sudarė atstovai iš įvairių už Konvencijos įgyvendinimą atsakingų ministerijų ir departamentų. Ministrė įžanginiame žodyje pateikė informaciją apie Lietuvoje vykdomas iniciatyvas, reformas, rengiamus įstatymų projektus bei vykdomas programas susijusias su Konvencijos įgyvendinimu. Vėliau buvo pereita prie Komiteto narių klausimų, kurie buvo užduodami blokais, atsižvelgiant į Konvencijos straipsnius, t.y. pirmiausia bendrieji įsipareigojimai ir principai, susiję su atskirų grupių asmenų su negalia teisių realizavimu (vaikų, moterų su negalia) bei bendros informacijos sklaidos ir visuomenės švietimo apie neįgaliųjų teises, aplinkos prieinamumo (Konvencijos 1-10 str.). Po šio bloko klausimų ir Lietuvos atsakymų, bei po jų sekusių kai kurių Komiteto narių pasisakymų tapo akivaizdu, kad Lietuvoje dar sunkiai įveikiama egzistuojanti neįgalių žmonių diskriminacija, kad Lieuvoje vis dar yra gajūs stereotipai, o visuomenės švietimas vyksta itin vangiai, fragmentiškai, nėra aiškūs pasiekti rezultatai, kad Lietuvos dar laukia ilgas kelias “kopiant į aukštą kalną” siekiant lygių galimybių užtikrinimo.

Vėliau komiteto posėdžio metu sekė antrasis blokas klausimų, susijusių jau su konkrečiais Konvencijos straipsniais ir juose reglamentuojamomis teisėmis, t.y. kokia vykdoma valstybės politika pavojingų situacijų ir humanitarinės krizės atveju užtikrinant žmonių su negalia teises, dėl neįgaliųjų teisės į lygybę, laisvę ir saugumą, teisingą teismą, teisę ir laisvę nebūti kankinamam ir kt. (Konvencijos str. 11-20). Šioje klausimų dalyje daugiausia dėmesio Komiteto nariai skyrė Lietuvoje vykdomai teisinio veiksnumo instituto reformai, kuri iki šiol nėra visiškai atitinkanti Kovnencijos nuostatų, kadangi neužtikrina visiems neįgaliesiems, nepaisant negalios pobūdžio, lygybės prieš įstatymą, o leidžia psichikos sutrikimų turintiems asmenims riboti ar atimti jų teisinį veiksnumą teismo leidimu atitinkamose gyvenimo sirtyse. Atsakant į minėtus klausimus, nepateisinamai skambėjo valstybės delegacijos atstovų naudoti argumentai, kad minėta reforma buvo tik dalinė, kadangi netgi Lietuvos Konstitucija numato, jog neveiksniais asmenys gali būti pripažįstami ir tokiu atveju jiems yra numatomas draudimas balsuoti ir dalyvauti rinkimuose. Į minėtus argumentus pagrindinis pranešėjas, atsakingas už Lietuvos ataskaitos svarstymą, Danijos atstovas JT neįgaliųjų teisių komitete Stigas Langvadas pakomentavo, kad Konvencijos nuostatos įpareigoja valstybes, nepaisant jų turimų nacionalinių nuostatų, užtikrinti visiems asmenims su negalia lygias teises naudotis visomis savo teisėmis, taip pat ir teise balsuoti, ir niekas negali iš asmens atimti jo turimos teisės, “jis tiesiog ją turi ir tiek”. Kitas aktualus klausimas – tai psichikos sutrikimų turinčių asmenų teisė nebūti diskriminuojamiems dėl jų turimos negalios, dėl galimybės suvaržyti jų laisvę, skiriant priverstinį hospitalizavimą pagal Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo nuostatas. Komiteto nariai buvo itin susirūpinę, ar rengiamas naujas šio įstatymo projektas atitiks Konvencijos nuostatas dėl laisvės apsaugos, nebaudimo, priverčiamųjų priemonių taikymo, kt. Deja, tenka pažymėti, kad į pastaruosius Komiteto keltus klausimus ir nuogąstavimus atsakymų iš valstybės delegacijos iš viso nebuvo išgirsta. Dar vienas itin aktualus klausimas buvo deinstitucinalizacijos arba gyvenimo savarankiškai bendruomenėje galimybės, t.y. ar neįgaliesiems Lietuvoje yra užtikrinamos sąlygos gyventi ne uždarose institucijose, o bendruomenėje. Ar valstybėje yra sukurta ir finansiškai palaikoma bendruomeninių paslaugų ir pagalbos namuose, šeimoje, įskaitant asmeninio asistento pagalbą, sistema. Į šiuos klausimus išgirdome tik valstybės atsakymus apie Lietuvoje planuojamą (pradedamą) vykdyti globos sistemos pertvarkos reformą.

Kitos dienos metu mūsų šalis sulaukė klausimų apie neįgaliųjų galimybes siekti išsilavinimo kartu su kitais, apie sveikatos sistemos prieinamumą, neįgaliųjų užimtumo ir įdarbinimo situaciją, neįgaliųjų lygias galimybes dalyvauti kultūriniame gyvenime, politiniame ir visuomenės gyvenime, per artėjančius ir kitus rinkimus prieinamumo užtikrinimą neįgaliesiems. Komiteto nariai teiravosi dėl valstybės statistinių duomenų rinkimo politikos bei konkrečių rodiklių ir kriterijų, užtikrinančių, kad neįgalieji atsispindėtų bendrame kontekste užtikrinant ne tik Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą, bet ir siekiant kitų tarptautinių įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė ir Lietuva, t.y. Tūkstantmečio vystymosi tikslų programos 2030. Bene, aktualiausias klausimas, susijęs su trečiuoju klausimų (Konvencijos 21-33 str) bloku buvo dėl valstybėje sukurto Konvencijos įgyvendinimo ir stebėsenos mechanizmo. Komiteto nariai kėlė klausimus dėl egzistuojančio stebėsenos mechanizmo nepriklausomumo, bei funkcijų įgyvendinimo, dėl neįgaliųjų nevyriausybinių organizacijų tinkamo dalyvavimo šiame mechanizme. Itin apmaudu, kad daugelis šių svarbių klausimų liko neatsakyti valstybinės delegacijos atstovų.

Vertinant Komiteto narių keliamus klausimus bei teikiamas pastabas ir komentarus, pažymėtina, kad daugelyje sričių Lietuvoje, deja, jaučiamas nepakankamas valstybės rūpestis ir įdirbis įgyvendinant žmogaus teisėmis grįstą negalios politiką. O apibendrindamas Lietuvos peržiūrą Komiteto sesijoje pranešėjas Stig Langvad pabrėžė, kad susipažinus su Lietuvos pateikta ataskaita ir neįgaliųjų organizacijų pateikta alternatyviąja ataskaita galima daryti išvadą, kad Lietuvoje Konvencijos nuostatos įgyvendinamos per lėtai, Lietuvoje jaučiamas vis dar nemažas atotrūkis tarp neįgaliųjų ir negalios neturinčių asmenų, o kai kurios Lietuvos pateiktos įžvalgos ir atsakymai akivaizdžiai parodo egzistuojančias segreguojančias ir diskiminuojančias nuostatas ir požiūrį į žmones su negalia.

LNF džiaugiasi turėjęs galimybė aktyviai dalyvauti visuose šio tarptautinio stebėsenos proceso etapuose ir su nekantrumu laukia Komiteto išvadų bei rekomendacijų, kurios tikėtina turėtų pasirodyti jau balandžio 21 d. Tuomet prasidės kitas naujas darbo etapas, siekiant, kad minėtos rekomendacijos taptų realybe ir būtų įgyvendinamos čia Lietuvoje.

Apie tarptautinį žmogaus teisių stebėsenos mechanizmą ir aktyvų pilietinės visuomenės vaidmenį.

Pasaulyje pagarbos bei teisių apsaugos svarba visų žmonių atžvilgiu tampa vis aktualesnė. Kultūrinių, religinių, teritorinių, socialinių, ekonominių ir kitokių nesantaikų akivaizdoje, žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės tampa pagrindine vertybe, moraline ir teisine atsvara išlaikant ir užtikrinant demokratiją. Priimamos naujos tarptautinės žmogaus teisių konvencijos bei kiti tarptautiniai dokumentai[1], kurie vis labiau stiprina pažeidžiamųjų grupių asmenų apsaugą. Tačiau siekiant, kad šių standartų ir nuostatų būtų laikomasi, yra sukurta tarptautinė žmogaus teisių normų sistema ir specialūs instrumentai, kuriais siekiama užtikrinti žmogaus teises visose pasaulio valstybėse.

Siekiant užtikrinti tarptautinių ir nacionalinių teisės normų bei standartų įgyvendinimą visi tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai numato pareigą valstybėms šalims teikti oficialias ataskaitas tarptautiniams komitetams.

Vykdant žmogaus teisių stebėseną atskirų tarptautinių dokumentų atžvilgiu, siekiama įvertinti, ar valstybė imasi konkrečių veiksmų įgyvendinti tarptautinį dokumentą, jį perkelti ir harmonizuoti su nacionaline teise; įvertinti rezultatus ir pateikti išvadas dėl įgyvendinimo eigos; skatinti atsakomybę ir taip stiprinti įsipareigojimų užtikrinimą. Be to, vykdant stebėseną, galima identifikuoti problemas ir trūkumus dėl tarptautinio dokumento perkėlimo ir įgyvendinimo, taip pat atitinkamai planuoti ir numatyti tinkamą politiką, siekiant visų šių tikslų.

Kartu su valstybių teikiamiamomis oficialiomis ataskaitomis Konvencijos stebėsenos kontekste yra labai svarbi pilietinės visuomenės arba nevyriausybinių organizacijų vykdoma funkcija– pateikti atitinkamai Konvencijos stebėsenos komitetui informaciją, atspindinčią realią situaciją, realybe, kaip tarptautinės nuostatos ir standartai yra vykdomi kasdieniame gyvenime, konkrečių žmonių atžvilgiu.

Informacijos šaltinis: www.lnf.lt

LZNS - post author

Mums labai svarbu pasiūlyti neįgaliesiems daugiau galimybių, kad jie galėtų pasinaudoti visomis savo teisėmis ir visapusiškai dalyvautų visuomenės gyvenime.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published