Dokumentinis filmas „Dviese“

68663 (2)

Kaip vyko filmo „Dviese“ filmavimas: kokie buvo sunkumai ar atradimai? Ką filmavimo metu dirbdami su šiais žmonėmis patys atradote?

Tokių detalių buvo labai daug – ir patys neįgalieji labai keitėsi, ir mes keitėmės… Mano akimis, gražiausias dalykas buvo tai, kad daugelis, tarp jų ir patys filmo personažai, nuo pat pradžių, dar prieš kelis metus, manęs klausdavo: „Ką tu rodysi? Čia nėra ką rodyti. Nėra į mus čia ko žiūrėti.“ Žmonės įpratę gyventi savo paprastą gyvenimą ir nesitiki išorinio dėmesio. Jie turi suformuotą nuomonę, kad visa kita yra įdomu, bet ne jie. Jie sakydavo: „Ką tu čia papasakosi – tai yra mūsų gyvenimas ir viskas. Jis nėra spindintis.“ Tačiau filmavimo metu mes supratome, kad gyvenimas yra menas pačia aukščiausia forma, nes jis yra labai paprastas, labai nuoširdus ir labai tikras. Aš labai džiaugiausi, kad pagaliau leidome tiems žmonėms suprasti, kad jie yra ypatingi, kad jų istorijos yra labai įdomios, kad jie yra vertesni būti išgirstais negu bet kas kitas. Tai didžiulis nuotykis. Kinas kažkuria prasme pasitarnauja tam įdomiam nuotykiui, nes, šiuo atveju, jis didžiulį pokyti jau padarė – tie žmonės pasijuto laimingi.

O kokia Jūsų pačios nuotaika prieš filmo „Dviese“ premjerą Lietuvoje?

Įdomi. Lietuvoje žanras, kai režisierius pakviečia žiūrovą į savo šeimą, nėra populiarus. Ir aš to turbūt nebūčiau padariusi, jeigu nebūčiau išvykusi į Angliją. Anglijoje suvokiau, kad aš galiu ir turiu tai padaryti – čia dokumentinio kino praktika yra kitokia. Esu labai laiminga, kad išdrįsau tai padaryti. Man įdomu, kaip žiūrovai supras atskleidžiamus tokius intymius dalykus.

Ar jau sulaukėte reakcijų iš žmonių, kurie jau matė šį filmą Anglijoje? Kokios jos?

Sulaukėme labai teigiamų reakcijų. Žmonėms būdavo labai įdomu, kaip mes sukūrėme būtent tą istoriją apie Mindaugą ir Martyną. Dažnai tekdavo papasakoti, kad jie iš tikrųjų yra draugai, kad mes to nesugalvojome. Žmonės labai nuoširdžiai stebėdavosi, džiaugdavosi, kad yra toks dalykas, kad du neįgalieji atranda nepaprastą draugystę kartu. Po paskutinės peržiūros Londone su jame gyvenančiais lietuviais prie manęs ir Arno atėjo verkiantys žiūrovai… Žmonės prasitarė apie Lietuvoje likusius neįgaliuosius, vėžiu sergančius artimuosius. Klausė, kaip laikosi Martyno mama, mano teta. Džiaugiausi, nes galėjau pasakyti, kad teta ligą įveikė. Buvo ir tokių situacijų, kai ir mūsų montažo režisierius klausdavo, ar tos scenos yra appropriated (tinkamos – aut. past.), ar tikrai norime taip ir ne kitaip jas rodyti. Mes juokiamės visi kartu – mes nesišaipome iš jų, tai nėra nieko blogo. Man buvo svarbu, kad žmonės suprastų, jog ne visada neįgaliųjų gyvenimas yra juodas, jiems taip pat svarbus juokas. Tai labai gerai pajautė Arnas ir todėl tapo labai geru neįgaliųjų centro draugu, jį priėmė Martyno, mano ir Mindaugo artimieji tokiu sunkiu metu.

Ką skaitytojui, kuris galbūt ruošiasi ateiti į šio filmo peržiūrą Lietuvoje, dar norėtumėte pasakyti?

Lietuva galvoja, kad mūsų šalyje staiga viskas ėmė ir labai pasikeitė. Iš tiesų mes keičiamės tiek, kiek keičiasi mūsų bendruomenė. Šis filmas yra apie bendruomenę ir kiek to filmo svarba bus svarbi kitai bendruomenei, tai tiek mes ir esame pasikeitę. Mūsų šalyje per šį filmą jauti, koks tai dar išskirtinis dalykas, kaip tai nauja, ir aš norėčiau, kad tas filmas galbūt paskatintų tas bendruomenes kurtis, būti jose, kad bet kuris žmogus dalyvautų bendruomeninėje veikloje. Buvimas ten yra su labai didžiule grąža… Labai norisi, kad tie santykiai Lietuvoje, tie paprasti, elementarūs, gražūs santykiai būtų labai stipriai puoselėjami. Dabar Anglijoje, kaip režisierei, tenka analizuoti labai daug psichologinių su savo šalimi susijusių dalykų: iš kur tu kilai, koks tavo kraštas… Ir dabar iš šalies matosi kokį siaubingą poveikį Lietuvai yra padariusi okupacija, bedvasis ubagiškas rėžimas, kaip tai padarė daug žalos mūsų žmonėms. Kaip režisierius, savo šaknis turi labai gerai žinoti, nes bet kuri tema, su kuria dirbi, į tai remiasi. Čia, atrodo, rodoma tokia istorija apie du neįgaliuosius, dviejų neįgaliųjų draugystę, apie Martyną ir Mindaugą, bet kodėl jie susidraugavo, kodėl jie yra kartu? Dėl to, kad komunizmui buvo reikalingi tik „normalūs“, išskyrus Mindaugo ir Martyno šeimas, darželį, daugiau niekas jų nepalaikė. Dėl to ta draugystė ir buvo tokia ypatinga ir intymi. Todėl, kaip šio filmo režisierė, būčiau labai laiminga, kad žmonės nepultų teisti, rodyti pirštu į kitaip gatvėje atrodantį, gal garsiau kažką pasakiusį, kad parduotuvėje su lapeliu vaikštančiam neįgaliajam padėtų išsirinkti prekes, galbūt pamatę ant suolo sėdintį neįgalų vaiką su mama prieitų, tiesiog paklaustų, kaip sekasi, ar prisėstų kartu paskaičiuoti paukščių. Nustebsite, kiek daug suteiksite gerumo ir kiek atgal gausite gerumo grąžos. Norėtųsi, kad būtų daugiau tokių žiūrovų, kuriems filmas leistų labiau susipažinti su neįgaliaisiais ir leistų suprasti, kad mums nieko nenutiks, jei mes visi būsime toje pačioje vieningoje bendruomenėje.

Puslapiai 1 2 3 4

LZNS - post author

Mums labai svarbu pasiūlyti neįgaliesiems daugiau galimybių, kad jie galėtų pasinaudoti visomis savo teisėmis ir visapusiškai dalyvautų visuomenės gyvenime.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published